Cukrinius runkelius pasaulyje pradėjo auginti 1786 metais. Augindamas skirtingas cukrinių runkelių rūšis, Berlyno chemikas Achardas (Achard) išvedė cukrinių runkelių veislę, ypač tinkamą cukraus gavybai. Iš šios veislės kilo “Baltųjų Silezijos cukrinių runkelių” veislė, kuri yra šiuolaikinių veislių protėvis.
Laikui bėgant, cukrinių runkelių tyrimai ir auginimo plotai išsiplėtė visoje Europoje, Šiaurės Amerikoje, pasiekė Kiniją ir subtropines zonas. Cukrinių runkelių derlingumas padidėjo nuo 10 tonų/ha iki 60 tonų/ha, o cukraus kiekis žaliavoje padidėjo nuo 4% iki 17%.
Svarbiausi naujų veislių išvedimo tikslai yra didesnė cukraus išeiga, atsparumas grybelinėms ir virusinėms ligoms bei sumažintos ataugų ir ūglių leidimo tendencijos pirmaisiais metais po sėjos. Sumažinus tam tikras necukringas medžiagas ir teršalus, galima padidinti cukraus išeigą.
Daugelis augalų rūšių gamina sacharozę kaip pasiruošimo laikinam saugojimui-laikymui produktą. Tačiau, dideliais kiekiais sacharozė kaupiasi tiktai dviejų rūšių augaluose – cukriniuose runkeliuose (Beta vulgaris L.) ir cukranendrėse (Saccharum officianarum L.). Nuo šių dviejų pasėlių rūšių auginimo priklauso daugiau nei 90% prekybos cukrumi apimtys pasaulyje. Iš šių dviejų pasėlių rūšių gaminama sacharozė sudaro maždaug 11% viso psaulio maisto produktų tiekimo. Naujausiais statistikos duomenimis, pasaulyje pagaminama 114 milijonų tonų cukraus, iš kurių vieną trečdalį sudaro cukrinių runkelių cukrus ir du trečdalius – cukranendrių.
Cukriniai runkeliai yra dvimečiai augalai. Pirmaisiais augimo metais augalas išvysto lapų skrotelę ir užaugina runkelius-šakniavaisius, kurių derlius nuimamas pirmųjų metų pabaigoje. Cukrinių runkelių nenukasus pirmaisiais metais, per antruosius metus jie žydės ir augins sėklas. Cukriniai runkeliai gerai auga ir dera vidutinio klimato sąlygomis, kai dirvožemis yra turtingas, prisotintas maisto medžiagomis, o auginimo sezonas trunka nuo penkių iki šešių mėnesių.