Siekiant išlaikyti didelį cukrinių runkelių derlingumą, iš visų makro maisto medžiagų, didžiausių kiekių pasėliams reikia azoto ir kalio.
Didžiausias maisto medžiagų poreikis pasėliams pasireiškia praėjus maždaug trims – keturiems mėnesiams po sėjos. Žemiau pateiktoje lentelėje matome, kad fosforo (P) ir magnio (Mg) įsisavinimas vyksta ypatingai lėtai, kadangi jaunų cukrinių runkelių šaknų pajėgumas ekstrahuoti maisto medžiagas yra labai menkas. Todėl ypatingai svarbu tręšti atitinkamai paruoštą dirvožemį vandenyje tirpaus fosforo (P) trąšomis.
Kadangi cukriniai runkeliai geriau įsisavina nitratinį azotą, tam tikrą azoto dalį reikėtų pateikti būtent tokiu pavidalu. Vėliau, pakartotinai numatytomis azoto normomis, reikėtų tręšti praėjus maždaug 90 dienų po sėjos. Pernelyg dideli azoto ir baltymų kiekiai augaluose neigiamai veikia cukraus gavybos procesą, todėl tręšimą azotinėmis trąšomis reikėtų nutraukti per paskutinį augimo laikotarpio trečdalį.
Kadangi planuojamo cukrinių runkelių derliaus, taipogi maisto medžiagų pasišalinimo su derliumi rodikliai skiriasi kiekvienoje vietovėje ir priklausomai nuo sezono, tikslinga maisto medžiagų pasišalinimo su derliumi duomenis išreikšti remiantis standartiniu metodu.
Pripažinta, kad cukrinių runkelių poreikis mikroelementams, ypatingai borui, manganui, variui ir cinkui yra labai didelis.
Didesnis poreikis patręšti cukrinių runkelių pasėlius mangano trąšomis yra neutraliuose ir šarminio pH dirvožemiuose, kadangi šio maistinio elemento prieinamumas ir įsisavinimas tokio tipo dirvožemyje yra prastesnis ir sunkesnis. Be to, esant didesniam dirvožemio pH, augalams sumažėja cinko ir vario prieinamumo ir įsisavinimo galimybės.