Sveikos avižų būklės palaikymas
Daugeliu atvejų, grūdinių pasėlių trąšos yra skirtos derlingumo ir kokybės gerinimui, užtikrinant jų aprūpinimą mineralais, dėl kurių trūkumo gali sutrikti augalų augimas ir vystymasis. Tačiau, reikėtų įsidėmėti, kad trąšų sudėtyje esančios maisto medžiagos gali padėti augalams apsisaugoti nuo ligų. Gerai subalansuota pasėlių tręšimo programa ne tik užtikrins tvirtą ir elastingą augalų ląstelinę struktūrą, bet ir tuo pačiu leis išvengti perteklinio maisto medžiagų bei mikroelementų susikaupimo, kuris taip pat gali būti žalingas augalų sveikatai.
Pasėlių tręšimas ir avižų būklė
Galima paminėti daug tokių maisto medžiagų bei mikroelementų, kaip azotą, kalį, manganą, cinką, varį ir molibdeną, kurie daro teigiamą poveikį augalų sveikatai ir bendrai jų būklei.
Dėl nepakankamo pasėlių tręšimo kalio trąšomis, augalai bus silpni ir žemaūgiai, ypatingai sausuoju metų laiku. Esant ribotam aprūpinimui kaliu, augalai blogai pakelia fiziologinį stresą: šalčio pažaidos būna kur kas rimtesnės, prireikia daugiau laiko, kol atsistato užlieti dirvožemio plotai, o augalai anksčiau pradeda skursti ir dažnai žūsta sausros laikotarpiu.
Plonesnės tokių augalų ląstelių sienelės turi mažesnį mechaninį atsparumą kenkėjams, kas taip pat gali būti kalio trūkumo pasekmė. Bandymų, su daugiau kaip 1000 varpinių augalų, analizė parodė, kad tręšimas kalio trąšomis tuose plotuose, kur yra mažas kalio kiekis, lyginant su padidėjusiu azoto kiekiu, daugiau kaip 70% atvejų sumažino augalų polinkį sirgti grybelinėmis ligomis ir bakterinėmis infekcijomis. Kalio trūkumas taip pat yra susijęs su dažnesniais augalų rūdžių pasireiškimo atvejais.
Pasėliai bus imlesni ligoms ir kenkėjams, ypatingai tuose plotuose, kur nėra subalansuoti azoto ir kalio ištekliai. Tokiais atvejais, vystosi silpnesni augalai su sultingais stiebais, kurių ląstelėse tirpiųjų azoto junginių ir paprastųjų angliavandenių koncentracija yra didesnė. Tokie augalai tampa lengvai prieinamu maitinimosi šaltiniu grybeliams, sukeliantiems tokias ligas kaip netikrąją miltligę. Savo moksliniame darbe apie dulkėtąją miltligę (Augalai ir dirvožemis, 27 tomas) Karl’as H. Schütte nurodė, kaip sparčiai gali išplisti grybelis augaluose, pažeistuose dėl boro trūkumo; ne taip sparčiai, kai augalams trūksta vario, molibdeno ir mangano; ir, palyginti labai lėtai kontroliniuose plotuose, kurie buvo gerai tręšiami subalansuotomis mineralinėmis trąšomis.
Pasėlių tręšimas cinko trąšomis efektyviai padidina augalų atsparumą javų amaro (Rhizoctonia cerealis) infekcijoms, tuo tarpu vario trūkumas gali būti augalų su kuokeliniais žiedais nevaisingumo priežastis, o tuščiose grūdų užuomazgų vietose formuojasi paprastosios skalsės židiniai. Nors paprastai, avižų pasėliams paprastosios skalsės nebūdingos.
Mangano efektyvumas, kovojant su augalų ligomis, įrodytas įvairiausiais tyrimais. Manganas turi tiesioginį slopinantį poveikį grybelių vystymuisi, ypatingai užkerta kelią dulkėtajai miltligei. Be to, jis dalyvauja lignino ir suberino, didinančių augalų ląstelių atsparumą infekcijoms, gamyboje.
